Peizažiniai parkai

Parkų erdvės, paprastai esančios slėniuose, daubose, yra netaisyklingos konfigūracijos, ir jas formuojantys želdinių deriniai kartu su pastatais būna reljefo pakilumose. Ten, kur reljefas labai lygus, erdvės vidurys dažnai šiek tiek įgilinamas, o kraštai iškeliami. Erdvių pakraščiuose esančios nedidelės pakilumos kai kur nedaug paaukštinamos. Norima, kad, žiūrint nuo erdvių pakraščių būtų matomi gražūs reginiai.

Peizažiniuose parkuose būna keli aptakios konfigūracijos vandens telkiniai. Paprastai alėjos ir takai nekerta atvirų erdvių per vidurį, o eina jas formuojančių masyvų ar didesnių želdinių grupių pakraščiais. Medžiai ir krūmai auga vingiuotų kontūrų masyvuose, grupėmis bei pavieniui. Šie želdinių deriniai labai vaizdingai išdėstomi, o medžiai daug įvairesni negu geometriniuose parkuose (Tauras, 1989).

Vertingiausi Lietuvos peizažiniai parkai įveisti XIX a. pabaigoje pagal žinomo prancūzų architekto E.Andrė projektus. Tai Palangos, Lentvario, Užtrakio ir Trakų Vokės parkai.

Želdynų dizaino specialybės studentai išvažiuojamųjų kompleksinių kraštovaizdžio architektūros, dendrologijos ir gėlininkystės mokomųjų praktikų metu natūroje susipažįsta su peizažinių parkų stiliumi ir architektūrinių ansamblių savitumais bei skirtumais.