Dzūkijos nacionalinis parkas

Dzūkijos nacionalinis parkas yra didžiausia Lietuvos saugoma teritorija (55,9 tūkst. ha) – sausų šilų, žemyninių kopų, nepaprastai skaidrių giliaslėnių upelių kraštas su įspūdingais eroziniais geomorfologiniais kompleksais, pelkynais. Gamta padovanojo gausybę šaltinių, vaizdingą Nemuno slėnį ir nedidelių ežerėlių. Merkio, nuostabūs Ūlos, Grūdos, Skrobliaus upių slėniai, Musteikos bei Pavilnio upelių aplinka. Tačiau didžiausią įspūdį palieka saviti ir unikalūs girinių ir panemunių dzūkų etnokultūriniai kaimai – paskelbti architektūros paminklais. Parke yra 10 architektūros, daugiau nei 40 dailės paminklų. Apylinkės garsėja juodosios keramikos, medžio drožybos meistrais, žmonės dar tradiciškai audžia, pina, mezga.

Dzūkijai būdingi sausi miškai užima net 91% parko teritorijos, kur 21 drevėta pušis paskelbta gamtos paveldo objektu. Vertingi senosios bitininkystės reliktai – drevėtos pušys, kuriose buvo išskaptuotos pailgai vertikalios landos ir ertmės bitėms gyventi. Yra daug retų augalų ir gyvūnų. Parke įrengti pažintiniai pėsčiųjų takai.

Garsusis Čepkelių raistas – gamtinis rezervatas (plotas 11,2 tūkst. ha). Šiose apylinkėse žmonės gyveno jau akmens amžiuje, o pelkyno amžius siekia daugiau nei 10 tūkst. metų. Dėl aplinkos įvairovės čia tinkamą sau kampelį randa daug retų ir įprastų  rūšių.

Dzūkijos nacionalinis parkas ir Čepkelių rezervatas ypač reikšmingi Rekreacijos specialybės studentams, kurie čia atlieka specializacijų praktikas, o taip pat išvažiuojamojo pobūdžio kompleksines botanikos, aplinkosaugos, dirvotyros, miško – hidroekologijos, kraštovaizdžio formavimo mokomąsias praktikas.